kobūrė

kobūrė sf. 1. J viršūnė, kauburys, kaubrė. 2. kekė, kupstelis: Gaideliai, arba lapėlaižės, yra tokie geltoni grybai; auga miškuose kektoms, kobūrėms Plt.

◊ kobūres eiti bažn. kalnus vaikščioti: Pragils kojas einant kobūres J.